Kai mūsų šeimoje mirė senelis, vyriausiam sūnui buvo šešeri. Dvejojome, ar vesti jį į kapines, ar geriau palikti namuose su babyte. Galiausiai nusprendėme pasiimti, ir tai buvo vienas geriausių sprendimų, kurį priėmėme kaip tėvai – vaikas ne tik neišsigando, bet pradėjo klausti apie senelį, ko anksčiau niekada nedarė.
Kodėl daugelis tėvų bijo vesti vaikus į kapines
Daugumai suaugusiųjų kapinės asocijuojasi su liūdesiu, rimtimi ir netektimi. Natūralu, kad tėvai nori apsaugoti vaikus nuo šių emocijų. Psichologė Aušra Kurienė, besispecializuojanti vaikų emocinėje raidoje, sako, kad ši baimė dažniausiai kyla iš suaugusiojo, o ne vaiko perspektyvos – vaikai iki septynerių ar aštuonerių metų mirties sąvoką suvokia visiškai kitaip nei suaugusieji.
Vaikams kapinės dažnai yra tiesiog dar viena nauja vieta, kupina klausimų: kodėl čia stovi akmenys, kas ant jų parašyta, kodėl žmonės neša gėles. Šie klausimai nėra baugūs – jie yra natūralaus smalsumo išraiška, ir tėvų atsakymai formuoja vaiko požiūrį į gyvenimo ciklą.
Problema kyla tada, kai tėvai visiškai vengia temos. Tyrimai rodo, kad vaikai, su kuriais niekada nebuvo kalbėta apie mirtį, vėliau turi daugiau sunkumų susidorojant su netektimis paauglystėje ir suaugus. Ankstyvas, ramus ir natūralus prisilietimas prie temos veikia kaip emocinis skiepas.
Kaip paruošti vaiką vizitui kapinėse
Pirmiausia, pakalbėkite su vaiku prieš kelionę. Paaiškinkite paprastais žodžiais, kur važiuojate ir kodėl: «Važiuojame aplankyti vietos, kur ilsisi senelis.» Nereikia ilgų paskaitų – keli paprasti sakiniai visiškai pakanka, o vaikas pats užduos klausimus, jei norės žinoti daugiau.
Antra, duokite vaikui užduotį. Kai mūsų sūnus pirmą kartą vyko į kapines, mes paprašėme jo padėti nešti gėles. Ši maža užduotis suteikė jam tikslą ir jausmą, kad jis yra svarbi dalyvio, o ne pasyvus stebėtojas. Vaikai geriau jaučiasi, kai turi konkretų vaidmenį.
Jei kapavietė tvarkinga ir prižiūrėta, apsilankymas būna ramesnis tiek vaikams, tiek suaugusiems. Šeimos, kurioms svarbi kapų priežiūra, dažnai pasirenka profesionalų kapų tvarkymas Kaune, kad vizitai būtų skirti prisiminimams, o ne sunkiam fiziniam darbui, ir vaikai matytų gražią, tvarkingą vietą.
- Leiskite vaikui klausti bet ką – net jei klausimai atrodo nepatogūs, atsakykite ramiai ir paprastai, nes nutylėjimas sukelia daugiau baimės nei atviras pokalbis
- Neprailginkite vizito – penkiolika dvidešimt minučių mažam vaikui yra visiškai pakankamas laikas, o jei vaikas pavargsta, tiesiog išvykite be dramos
- Po vizito pakalbėkite apie tai, ką vaikas matė ir jautė – tai padeda apdoroti patirtį ir suteikia galimybę atsakyti į klausimus, kurių vaikas nedrįso užduoti vietoje
- Pasidalinkite šiltais prisiminimais apie mirusįjį – papasakokite juokingą istoriją ar parodykite nuotrauką, kad vaikui mirtis asocijuotųsi su gyvenimo istorijomis, o ne su liūdesiu
Šios paprastos taisyklės padeda sukurti teigiamą patirtį, kuri formuoja sveikesnį vaiko santykį su netektimi ir atminimo puoselėjimu.
Ką vaikai iš tikrųjų prisimena po apsilankymo kapinėse
Mūsų sūnus po pirmojo vizito namo grįžo ir nupiešė senelį su sparniukais. Jis nebuvo liūdnas – jis buvo susikaupęs ir norėjo papasakoti, ką suprato. Vaikų suvokimas yra daug paprastesnis ir švaresnis nei suaugusiųjų – jie neturi metų metų sukaupto bagažo, todėl priima informaciją tiesiogiai.
Pedagogai pastebi, kad vaikai, reguliariai lankantys artimųjų kapus, dažnai geriau supranta šeimos istoriją ir jaučia stipresnį ryšį su ankstesnėmis kartomis. Tai ypač svarbu laikais, kai šeimos gyvena toli viena nuo kitos ir natūralūs tarpkartiniai ryšiai silpnėja.
Svarbiausia – nepaversti vizitų prievole ar bauginančia pareiga. Jei vaikas mato, kad tėvai eina į kapines ramiai ir net su šypsena, jis irgi jausis saugiai. Jūsų emocijos yra geriausia vaiko instrukcija, kaip reaguoti į šią patirtį, todėl pirmiausia pasirūpinkite savo emocine būsena.
